Man labai patinka tokios dienos, kai esi savame mieste, o čia aplink yra kalnai sniego. Sniego ne tik pakelėse, medžių šakose, bet ir labai ant blakstienų ir lūpų kampučiuose, kaip dideli ir visai maži, bet jauti/žinai, labai tikri pažadai būti kartu su tais, kurių niekad nepamirštama pasiilgti. Man labai patinka važiuoti vakariniu miestu, tarp tų kalnų sniego, krintančios baltos tylos ant automobilių stogų ir girdėti melodijas, kurios sukasi aplink, primena visa, kas labai šilta ir jauku. Kartu, žada ir sukelia laukimą dalykų, kurie dar tik bus. Bet bus n uos a būs. Ir tikri.
O iš tikrųjų, tai aš laukiu maždaug sausio 9.
Rodyk draugams
Kai pagalvoju, ko labiausiai norėčiau ateinančiam/esančiam laikui, sugalvoju tik tiek: dviejų lagaminų sniego, knygos su daug haiku, kurie tokie gražūs visuomet rytais, visada visada, rytais, ir trečia: turėti pas ką nusinešti tuos du lagaminus sniego. Ir jame vėl gulėti.
Rodyk draugams
Kai manęs paklausia, kaip aš gyvenu, atsakau: mandarinais, straipsniais, vakarais su kava ir midumi. Šviesia virtuve ir amadinais joje. Pasiilgimais mamai ir planais gyventi geriau jau už poros savaičių. Sigur Ros muzika ir vaizdu. Atkartojamais ir atkartojamais to lydyniais. Pagalvėmis kvapais kaip vasaros vakarų. Skambučiais už durų, skambučiais namo, skambučiais norint labai labiau ir labiausiai būti su tais, kurių balso klausausi nieko nesakant.
Kava su pienu. Pasivaidenančiais kvapais ir slepiamu vanilės tabaku prie knygų. Ilgais ilgais karoliais, apkabinimais kaip rūkas, užsimerkus ir ragaujant rytą prie lūpų kampučių. Išklendimaisrytiniaisvakariniaisminkštųšviesųgatvėsvirš.
labaimėgstuprisiminti,tadakartaisilgampamirštileistisarbaniekurnejudėtinuopalangiųužkuriųberniukaidarorytinękavąsupienu.
Omergaitėsrengiasisukneles,šokašokairšypsotiužmerkdamosblakstienas.
Rodyk draugams
Laumžirgiai, ir varnos, ir lietūs, ir ruduo. Mandariniai ant palangių, šviesi virtuvė ir. Didelis liūdesys dėl to, kur esi, ir dėl to, kur nesi. Tokie būna kartais gerklėje įstrigę rudenys. Tokie kartais būna laikai - didelių langų, prancūziškų balkonėlių, plačių erdvių ir švediškų melodijų laikai. Kai už sienos filmai apie New York, priešais - berniukas apsibraukiantis laikraščių antraštes, balti šalikai, mėtų arbatos puodeliuose, kurie atšąla ant palangės. Didelės knygos, dideli žmonių vidūs, dideli buvimai šalia dideliais atstumais tarpe tarp kūnų.
Pildomos anketos, paraiškos, tikėjimasis skrydžių. Rašomos eilutės, šiukšliadėžės, kuriose jos apsigyvena. Dideli rūkai rytais ant akių ir už lango. Dideli gyvenimai, su mažomis smulkmenomis juose.
Laumžirgiai, ir varnos, ir lietūs, ir ruduo. Pyragai orkaitėse, šypsenos ir šiltas vynas. Sukimasissukimasissukimasis aplink save ir savyje. Laumžirgiai kutena, varnos nusineša, lietūs kapti metalinėmis palangėmis, o rudenys?, o rudenys - tegu pasilieka kur buvo.
Tokie srautai, pranešimai paskaitoms, rašto darbai, mes, tokie, laikas, toks.
Rodyk draugams
pirmadieniais būna liūdna, penktadieniais kartais dar daugiau.
visa kita: themostbeautifulthingsarenotthings.
Rodyk draugams
Gal tik minutę atgal, sėdėjau ant mėlyno suolelio siauram koridoriuj tarp dviejų sienų, kurį mes įpratom vadinti sava terasa rytams. Sėdėjau ir pūčiau dūmus į viršų.
Atlošiau pečius, ir atsiriekiau didesnį gabalą galėjimo matyti siauro koridoriaus viršų, kur sienos baigiasi, ir prasideda debesys. Tas tarpelis, buvo gražiausia, ką mačiau šį rudenį. Takas, tarp dviejų sienų, su dar tebepraskrendančiais paukščiais, bet jau neilgai, koridorius, kuriame pūsdama dūmus į viršų, jaučiausi savo gyvenimo garvežiu, slenkančiu iš dešinės į kairę, vėjo kryptimi.
Buvo labai liūdna, ir buvo labai gražu.
Buvo gražiausias dalykas.
Nusiavau batus, ir sėdėjau iki kulniukų vijoklių lapuose. Kambaryje grojo Ane Brun – little lights. O man po oda visur buvo ruduo.
Rodyk draugams
nudyla mano pirštai / į smilkinius, / kai bandau surasti žodį, /kuris pavadintų mane/ ir leistų man pasilikti.
Klausausi apie diplomatinį paštą, skaitau apie Beneliukso šalis, gyvenu ten, iš kur greitai reikės išsikelti, skambinu mamai ir noriu būti (gal šiandien, gal dar po savaitės ir visiems dideliems ilgiems metams) toli toli toli, kepu imbierinius sausainius, prisimenu savus žmones, pagalvoju apie (jau) kalėdines dovanas, pamiršau ką reiškia rašyti tikrus laiškus (su daug jausmo lape, eilitėse, rašalo linijose), tebesiklausau Raphael Haroche, ir man jis tebėra toks pats gražus gražus vyras, kaip ir buvo prieš daugiau nei dvejus metus, deda galvą ant juosmens, braukia per plaukus, o gal mes tik leidžiam laiką, gal tada aš kažką pagalvoju, gal pasitaisau suknelę ir išeinu namo.
Gal tada aš einu, ir braukiu pirštu per turėklus tilto, apie kurį kalbu daugiau sapnuose, nei realybėje. Gal tada aš grįštu, ir man būna labai labai liūdna, gal tada pamanau pasislėpti. Ir tada daug juokiuosi. Daug daug. Kol užmiegu.
mylėkit mamas, ir nepameskit savų pasaulių*
Rodyk draugams
Mus pakeičia kiti. Pakeičia mūsų plaukų spalvą, pakeičia mūsų kvapą šalia rytais sagstomų apykaklių. Pakeičia lapų šiugždėjimus, mums rašant laiškus, kuriuos taip pat - pakeičia kitokie, ir jau kitų. Pakeičia virtuvės palangėse ir spalvotuose stiklinėse, lentynose, saulės atspindžius, pakeičia mūsų namų virpesius, pakeičia kelius į tuos pačius namus, pakeičia gatvių pavadinimus.
Pasikeičia juokas įsigeriantis į aplinką, į smilgas ir debesis, lapų kritimas parke įgauna naują spalvą, pasikeičia ir tai,kaip užmerkdavom ir atmerkdavom blakstienas, kutenom jas pirštais, šnibždėjom apie tiltus, apie upes, apie storas knygas, apie vėjus, apie tai kaip buvom vėjais, vilkais, garlaiviais ir traukiniais.
Apie tai, kas buvo, ir apie tai kas bus, pasikeičia eilutės, autobusų ir traukinių grafikai, kryptys, linijos, rankų nuvargimas, kelių glaudimas į tuščių kėdžių atramas. Mus pakeičia kiti, ir tai tiesa. Ir tai skvarbiausia tiesa, tikriausiai viskame, kuomet būtent toje pačioje erdvėje, supranti, jog Tavęs joje nėra. O gal niekada ten ir nebuvai? Praskridai, praėjai, sužnibždėjai, daug juokeisi, plaukai buvo vėjyje, markstėmės saulėje, valgėm aviečių džemą, kvepėjo ir ore vyniojosi kavos kvapas, o gal ne - gal tai buvo sausainiai, gal tai buvo vynas, gal sėdėjom ir niekur nėjom, gal grojo Beirut, o gal džiazavom. Buvo ruoduo, buvo šalta, vyniojom šalikus aplink kaklą, kartu vyniodami savo pasiilgimus, laikui kurio dar nebuvo, o gal buvo vasara, buvo rugpjūtis.., ar žiema ir buvo sniegas..? Apie tai kaip mus pakeičia kiti, labai dažnai prisimenu važiuodama miestų autobusais, nežinau kodėl, o atrodo, ten visko pakeičiamumas įsigėręs iki begalybės. Ir akyse žmonių, taip pat.
Mus pakeičia kiti, - tuomet sakome vieni kitiems ‘iki pasimatymo’, ir kartais, žingsniuodami, toldami, suprantame, kad tai buvo tikriausiai paskutinė bendra melagystė vieni kitiems (norėčiau niekada niekur nedingti bent vienu iš visų visų dalykų, kuriais kada nors, kam nors teko būti - labai dažnai pakartoju sau ir kitiems).
Rodyk draugams
- nieko naujo neišmokstu nei apie save, nei apie kitus. Rudenis, taip pat. Braukiu nueidama/ pareidama turėklus. Nueidama/ pareidama iš kitos gatvės - braukiu ranka spynas. Rakinu duris su mėlyna pašto dėžute ant jų, neatrakinu, atsidūstu, prisimenu. Einu miegoti, užsikloju daugiau nei galima užkloti save (esamo rudens laiku, dar neatėjusio sniego nuojauta, užmerktų akių jausmu), girdžiu vėjus už langų ir iš galvos, ir prisimenu vėl, kaip kad watching the blue birds flying over my shoulder. Vis atsiprašau tų, kuriems jau neberašau ir nebeskambinu. O reziumė labai tiktų kažkieno žodžiai, iš dainos apie nepamenu ką (tuo metu virė pomidorų sriuba, rasojo langai, valgiau šokoladą iš žalios saldainių dėžutės, merkiau blakstienas, ir labai ilgėjausi mokėti pasakyti visą metų jausmą trimis sakiniais. Šalia mėlyno terasos suolelio krito lapai.) - it gives us nothing, it gives us all.
Rodyk draugams
Kai penktadieniai yra seniai sutiktų žmonių prisiminimai, ir klausymaisi jų tyliai užmerkiamų blakstienų garsų, vėjo plaukuose ir aplink jų kaklus, tesinori sėdėti vienoje vietoje, kurioje buvo sėdima šimtą kartų prieš tai, tik šįkart atvirščiai - nenorint niekur nuskubėti ir nutolti, - noru mažiau kalbėti daugiau klausytis. Daugiau kišenėse parsinešti pasiilgimo kitiems susitikimams.
Nieko daugiau sakyti neišeina o ir nesinori, apart šitos istorijos:
‘ We filled our pockets with dry leaves, made leafy pillows and lay down beneath the cinnamon tree. We staired up at the sun and saw the dust in the air turning to fireflies. We lay with the day. The wind snuck into the cracks of our sleeves, and played songs in our ears. I used to watch You sleeping ..‘
Rodyk draugams
