šeštadienis, kai*

šiandien, vėl mačiau vyrus, kurių akyse - horizontai. Jūra.
Ir kurie apie ją kalba, kaip apie moterų Moterį, dievų Dievą. Pradžią, liniją, kontūrą, spalvą, gyvenimą. Akimirką, tarp paliekamų krante, ir tų, kurie, net būdami krante, visvien yra dar jūroje.

Šiandien namuose grįžus atgal iš jūros jausmo, grojo labai gražus džiazas. Lėtai kaito vanduo cinamoninėms arbatoms, ir, atridi, ties tuo, galėtum sustoti.
Įkvėpti.
Sustingti ir nepaleisti.
Jei būčiau vyras, būčiau tas, kuris visuomet jūroj. Net liesdamas kojom krantą.
And i’m a light. I’m a light. I’m a light.*

festival*

man nepatinka mano blogo atrodymas ir visa šita pertvarka, bet užtat labai patinka sėdėti savoj kedėj, kai visur tylu, klausant ir tegirdint tik Sigur Ros ir mamos skalbimą vonioje. Kai taip būna, mane užklumpa nepaprasta ramybė. 

Visas pasaulis sukasi, bėga, o man yra vienas ilgas ramybės ir šilto jausmo laikotarpis, kai visa, ko norisi - labai labiau labiausiai, glostyti plaukus.

comes and goes (in waves)*

Anksčiau, kai labai pykdavau, kai kuriems žmonėms, ateina laikais ne(bepa)sakyti nieko, tiesiog tilti tilti ir taip galiausiai visai nutolti, išnykti, išblukti patikdavo, sakydavau kad tai yra labai neteisinga ir labai tuščia. Dabar, manau beveik kitaip. Dabar manau, kad tie išnykimai, nutilimai ir išblukimai yra naujas asmeninio “čia ir dabar” įprasminimas gyvenime to, iš kurio savanoriškai, o kartais ir nevisai, nori, ar turi, išsitrinti. 

Tiesa,  kartais pagalvoti, kaip skiriasi manieji “čia ir dabar”, nuo tų žmonių, kuriems nebesi toks, koks buvai, yra lygiai taip pat svarbu, kaip ir pamatyti juos kur nors sėdint, ką nors kalbant, kur nors einant ar sėdint užmerkus blakstienas, sudėjus rankas, keletu kėdžių, keletu gatvių, keletų kilometrų toliau. Visa tai, panašu į norą palyginti du “čia ir dabar”, ir tiek. Sužinoti, kiek manai esąs teisus galvodamas, kad kiti, ilgisi tavęs tiek pat, kaip ir tu. Prisimena ir liūdi, nori atkartoti ar sugrąžinti, atsukti visas juostas atgal, taip pat, kaip ir tu. O gal “čia ir dabar” išvysti, užuosti vien tam, kad pamatytų, jog visa labai skyrėsi ir net netekėjo viena vaga, kuria manei esąs tekantis.  ”Čia ir dabar” yra labai lakus dalykas. Kaip oras. Kaip vėjai plaukuose. Suvelia, išnyksta, ir niekad nebegrįšta tokiu pat pavidalu, kokiu buvo. “Čia ir dabar” skirtingiems mums, skirtingai kvapnūs, malonūs ir saviti. 

Pastebiu, kaip “čia ir dabar” skiriasi. Skiriasi visa, kad mąstoma, kuo gyvenama. Keičiasi ne tik dienos, dienų ir savaičių pavadinimai, menėsiai ir metai. Keičiasi labai daug, ir labai greitai. Ne tik keičiasi, bet ir jau pasikeitė. Dabar tilti, tilti, nutolti ir nebūti, atrodo labai teisingas dalykas, išmokus apie save niekuomet daugiau nebepriminti žmonėms, kurie savanoriškai to niekuomet neprisimena.

est petit oiseau*

my love, today is the only day when i can say: i love you, because tomorrow you won't believe me and I won't feel the same. Šimtais kartų klausau Saeglopur*, o mano žmonės darosi vis keisčiau vienišesni ar gal tik labai kitoki savuose pasauliuose. Šiomis dienomis, labiausiai galvojasi apie žmones tik taip, kokias jie eilutes palieka vienas kituose, ir kaip vienų eilutės skiriasi nuo kitų raidžių, tačiau sudėjus - raidės užmiršta taisykles, ir įsigyvena, atrodo, visai skirtingose eilutėse.

Dar šiomis dienomis negaliu išmokti suprasti žmonių tylos, kuri, neleidžia nei eiti, nei stovėti vietoje - tokia kaustanti ir niekur netiksinti, jokiais laiko ir erdvės kitimais nedvelkianti erdvė. Erdvė tarp žmonių, juos jungiančių istorijų ir akių, susitikus netyčia. Netyčia pasisveikinus, kaip ir netyčia nuėjus toliau, nes pasakyti nebelanbai yra ką. Savi pavasariai ir savi rudenys visa sukuria kitaip - juose vieni žmonės atranda kitus, naujus, svarbius, neatkartojamus, kitur gi, žmonės taip pat lieka svyruoti tarp vieno ar kito, taip ir nenuspręsdami, kuris vėjas palenkesnis, ar kuri pusė mielesnė.

Žmonės keisti. Žmonės kaip poezija. Kažkur tarp vėjo, uždarų erdvių ir nesuprantamo judesio tarp pirštų. Mano žmonių namai - pavasario vėjuose. Net kai žmonės tampa nebe tokie, kokias buvo. Kai kurie iš tų, kurie yra buvę jų praeityse, jų pasiilgsta ir apie tai pagalvoja. Bet tyla išraiškingesnė, todėl dažniausiai nugali. Nes žmonės keisti, ir net tada, kai turi ką pasakyti, mažai pasako. Tylose tirpsta siluetai, ir laikas visa gesina.

Žmonės keisti, bet žmonės taip jau gyvena. Mano žmonės taip gyvena savo pavasario vėjuose. Geras laikas pasakyti seniai pasakyta. Nes rytoj savi žmonės gali nebetikėti, o rytoj, visa, jau gali būti nebe taip svarbu, kaip dar tebėra šiandien. Tikrai, labai geras laikas pasakyti ką nors, kas buvo jau labai seniai klausoma.

hafvilla

Mieste, kuriame dabar yra šiek tiek daugiau, nei dvidešimt viena valanda,
vyrai dengiasi skėčiais nuo sniego, ir skuba rankose nešdami didelius odinius rudus portfelius dokumentams.
Šitame mieste,
šiandien,
tarp plačios palangės su hiacintu ir nuotraukomis, tarp visų mažų daiktų, kurie teikia struktūrą, ir pojūtį, kad visgi, čia kažkas tikrai gyvena, yra didelis jausmas apie žmones, kurie galbūt dar tokie patys viduje, bet labai kitokie išorėje. Arba apie tai, kaip po kažkiek valandų sužinai, kad nepažįsti, o gal niekad ir nepažinojai - kad buvo iliuzija, o gal buvo iš kažkur labai seniai, o gal niekad taip ir nebuvo.
O gal tik sapnavai, buvo visai kitas pavasaris.
Šitame mieste, kartais žmonės pasimeta tarp erdvės ir laiko, bet juk būna, labai tikra ir išjausta, o būna, kai nesitiki ir nežinai.
Tada blaškaisi kaip rudeniniai lapai. Arba vėjas.
Kartais, kai yra tik toks laikas, šiek tiek daugiau nei dvidešimt viena valanda, labai imi ir pasiilgsti. Tada tik žiūri į sniegą, kuris sujaukia pavasario paveikslą, pasijauti pats, sniegu.
šsningančiu, išsiūbuojančiu žemyn ant skubančių skėčių ir paltų atlapų.
Eini, prasilenki, pamąstai “galbūt pažinojau. Dabar nebepažįstu, dabar tik žinau”, ir toliau išsningi, išsisiūbuoji iš savo vidinio dangaus.
Sniegu,
vėju,
lietumi,

ar tyla.

saeglopur*(iwannabesomebodyslight)

Nes šiandien visą dieną, šita Saeglopur man primins didelius pavasarinius lietus, kada eini, pasitikti kur laukia berniukai rūkantys
tame pačiame lietuje, po tomis pačiomis dangaus eilutėmis,
nulyjančiomis, protarpiais, apie žiemas, apie seniai seniai, apie esama, ir
apie tylą.

Nes šiandien visą dieną Saeglopur kvepia jūra, lietumi, žmonėmis. Labai saugomais, labai savais, labai iš praeičių, arba labai iš laiko, kai esi čia
ir dabar,
ir niekur kitur judėti nesinori.

Nes šiandien Saeglopur, reiškią svajonę, kuri visuomet buvo, tik gal šiandien yra tokia aiški ir ryški, kaip
nespalvotos nuotraukos, pritraukę per daug ryškalo.
Apie tai, kaip grįžus į savus namus, plačiomis palangėmis, senamiestiniais kvapais už jų,
muzikos lengvumu visur aplink,
sėdi, ir glostai plaukus.
Kai nereikia judėti, ar eiti. Nei į kairę, nei į dešinę. Kai turi vieną, kartais blankią, kartais kiek su pertrūkiais, bet vieną liniją, vedančią pirmyn,
nesvarbu koki lietūs, kaip ir nesvarbu koks Saeglopur svarbumas viduje, įsivėlęs tarp plaukų, delno linijose, tarp blakstienų.

Aš pirmą kartą žinau, kokia svajone gyvenu, nepaisant likusių upių ir tiltų, pabėgimų ir pravažiavusių traukinių skirtinguose miestuose.

viskasateislygbūtųdartūkstantismetųikidabar.

Mieste, kuriame aš kartais būnu, o kartais ir ne (kaip žmonės, kurie turi kūnus, tačiau kartais, o gal net visada, ima ir - neegzistuoja), šiandien labai snigo. Kaip sninga sunkiai ir dideliais kasniais, už šalikų, už paltų atvartų, tiesiai į vidų, tiesiai į ten, kur ką nors labai saugai. Ne dėl to, kad tiesiog saugotum, o tikriausiai todėl, kad nesaugoti, atrodytų nesuprantama. Tame pačiame mieste, kuriame aš kartais būnu, kartai ne, atrodė, kad yra labai daug žmonių, vaikštančių po vieną. Gal tik gatvėse, o gal ir visada. Net savuose namuose, savuose pasauliuose.

Snigo ir buvo jausmas, lyg pavasaris niekuomet neateis ir kad visas pavasarinis markstymasis saulėje, yra tik kažkoks sapnas, kuris išdyla po kelių išplaukusių mažų pabudimo sekundžių. Toje pačioje dienoje, atrodo, prabėgo trys mano dienos. Pirma tokia, kuomet prisispaudi pirštą durimis, bet suskausta labai viduj. Gal tiesiog todėl, kad priežastis atsiranda akivaizdi, kone galinti būti ta esmine ir pateisinama - bent jau tuomet, kai skauda labai. Nors viskas galbūt šiek tiek kitaip. Antra buvo apie tai, kaip aš nesikalbėjau su niekuo, apart mergaitę skrendančią į Delį, gėrėm kavą tame miesto sniego jausme, baltoje keisto miesto, keistoje muzikoje.

Trečia baigiasi dabar, kai erdvėse groja ‘Pavasaris’, ir atrodo, kad jis gal, visgi, visai nėra taip toli. Gal ne šiandien, bet galbūt jau rytoj.. kaip sako, kad ‘..viskas ateis ir niekas ne. Viskas ateis, lyg būtų dar, tūkstantis metų iki dabar.’. Šalia to, dar labai norisi tikėti, kad visi tie, rūpintys ir pasiilgstami, panašiai kaip ir aš, kartais tai prisimena, keistuose miestuose, baltoje jų muzikoje, o gal visai tyliuose ir mažuose dienos stabtelėjimuose. Nes kartais taip gerai tikėti.

Radau seniai parašyta vienoje iš daugelio knygų ir knygelių, kurios mano gyvenimui suteikia filminio sinchroniškumo ir struktūros, be kurios viskas atrodytų per daug padrika, ypač pirmadieniais, ypač penktadieniais. Visomis likusiomis dienomis, kai sninga į mano šaliko klostes, o einu prisimerkus, ir klausausi labiau vėjų, nei savęs, nors žinau ir suprantu, kad savęs klkausytis dažniau, būtų pravartu. Išjungti širdį, įjungti protą, ir žinoti, ir nedaryti prielaidų.

Radau parašyta apie pavasarį. Apie pavasarį, kurio pradžia dar buvo sausio mėnuo. Tada mano miesto traukiniai dar tebevažiavo ten, kur ir visus metus įprastai, tada aš stovėjau įsikibusį į turėklą žaliame troleibuse, klausiausi Beirut - Nantes ir pupt pupt pupsėjo lašeliai man už kaklo, po šaliku. Nesupratau iš ilgesio, ar iš supratimo. Atsimenu, kaip grįžau namo, gėriau kavą, ir žinojau, kad kitame mieste jau būsiu tik kada nors, kai bus rūdijančių lapų kvapas ir garsas šalikelėse.

Radau parašyta apie Bergeną, kuriame aš niekad nebuvau, o kartu buvau jau šimtą laiko vienetų. Ilgų ilgiausių, tarp jūros ir vėjų, plaukais išsklaidytais, suveltais. Ne dėl chaoso, o iš didelio nujautimo gerų dalykų ir šypsojimosi užsimerkus, kas yra vienintelis tikras dalykas nekalbant ir nesiliečiant.

Apie mėlynas buto lauko duris, plačias palanges, tamsaus šokolado spalvos puodelius, ir vanilinio tabako burtus dūmais debesims, kurie siekia visus, esančius toli toliau toliausiai. Ir tas bendras “haliucinacijas, dėl kurių sinchroniškumo, kai kurie mes, manome visa esant būtent taip, kaip yra”.

Ir atrodo, kad gražiausi dalykai yra tie, kurie ilgai nesitęsia. Nes jų trumpume ir nesitęstinume, sutelpa daug pasaulių ir vėjų sukimosi aplink, kai nežinai kur esi, bet užsimerki, ir būni, ir niekur nejudi, nes nieko geriau tuo metu nėra ir gal negalėtų būti. Šitą irgi radau parašyta. Galvoju, kad kažkada esu buvusi visai gudri mergaitė A.

padovanokmanlegendą.

Maždaug prieš vakar, blaškiausi kaip kanarėlė: apie tai, kad man labiausiai patinka metas, kai skleidžiasi vyšnios, byra žiedlapiai, o tu lauki, kada lėktuvų skrydžių lentelėje persivers tavo krypties skaičiukas. Apie tai, kaip norėčiau būti amadinas. Apie tai, kaip laukiu markstymosi saulėje, šiltų jaukių vakarų pievose, po galva pasidėjus praeitis ir plonus švarkelius, kvepiančius Viena ir jos balinta kava lauko kavinukių erdvėse. Apie didelius tikėjimus mažais žmonėmis, ir dideles rytdienas mažiems nujautimams.

Šiandien norisi turėti savo legendą. Nekartotą ir neatkartojamą. Mažą, nutrintą, bet labai tikrą ir savą. Apie tai galvojau visą tą laiką, kai sniegas drėbėsi savimi į troleibuso langus ir medžius, kurie dar tik sapnuoja ateinančius pavasarinius žydėjimus. Baltus baltus baltus ir švelniai nuvilnijančius, pavymui vėjo. Buvo labai labai šalta. Galvoje sukosi ta pati melodija, kuri sukasi visuomet tokiu laiku. Kai būna šalta šalta, o mintyse kvepi pasavariu. Ir juo esi.

Troleibuso vairuotoja valgė šokoladinius sausainiukus, o man taip norėjosi būti kažkuo, labai mažu, bet tvirtu, dar nenupučiamu.

,,

kai manęs kas nors prašo papasakoti, kad yra p av asa ri s, aš dažniausiai atsakau:
kambariai su daug rėmų, o juose - didelės ir mažos akimirkos iš istorijų, kurias gyvenam;
beltos besidraikančios užuolaidos vakarais, ir markstymaisi saulėje tik nubudus, rytais;
žmonės - kosmosai;
žmonės akimis, kuriose daug eilučių ir daug taškų. Daugtaškių.
mergaitės suknelėmis, šokančios šokančios ir daug besijuokiančios, plaukais suveltais - o juose nepamiršimas pasiilgti;
didelės erdvės, laisvi vėjai, akriliniai dažai ant medinių grindų, kvapas ir nuojautos;
balinta kava ir balkonuose rūkantys susigūžę berniukai;
žmonės praeinantys savomis linijomis, savais laikais. Taip pat žmonės, niekad neišeinantys, arba paliekantys mazgus, kurie jungia;
japoniški žvirbliai ant palangių medžiai šakomis į melsvą koridorių virš stogų;
ir haiku;
ir baltas baltas vynas, baltas ir obelys vėliau pražydinčios baltos baltos;
debesys, ir gulėjimas po jais;

kaip dabar, po sniego kritimu.
toks yra p av asa ri s,
kuris galėtų būti jau dabar, jei
tik nekristų, nevirpėtų tarp vėjų,
tyliai ant blakstienų ir
neliptų prie paltų
,,